Šis blogas - tai Tikrosios Manęs Manifestas arba „iš pogrindžio į dienos šviesą“, nes DABAR YRA TAS LAIKAS ♥

Į vieną pastraipą neįmanoma sudėti viso to, kas manyje yra pakitę, t.y. kas manyje yra “kitaip” (nei anksčiau). Šis blogas yra TAS kanalas, kuriame po žingsnelį, tikiu, tai atsiskleis, išsiskleis, išsireikš ir dar mane pačią nustebins :))) 

Šis blogas - tai Tikrosios Manęs Manifestas arba lietuviškiau - Tikrosios Manęs Apsireiškimas :D 

[kartais lietuviški žodžiai būna tooookie neparankūs ir archajiški, bet renkuosi rašyti lietuviškai (gal ir angliškai, gyvenimas parodys), tad teks pasikapstyti savy ir surast tinkamiausius žodžius, kurie padėtų perteikti tai, ką noriu perteikti; beigi, pasilieku teisę rašyti stilistiškai neteisingai.. Neturiu siekio, kad šis blogas virstų literatūriškai teisingu tekstu. Kaip sykis noriu, kad jame atsispindėčiau Aš visom prasmėm - noriu, kad tekstas būtų neapribotas ir gyvas emocijomis :)]. 

Taigi, kas tas Aš ir prie ko tas manifestas? Apie viską nuo pradžių. 

Esu Jurgita Adomaitytė virtusi Adomaityte-Šimavičiene. Vėliau virtau Ananda, o dar vėliau ir Sananda :) (čia atskira istorija). 

Esu laiminga ir turtinga - gyvenimu keliauju su mylimu vyru Domu ir kartu auginame tris nuostabius angelus: du berniukus ir mergaitę.
Eilę metų ėjau keliu į Save ieškodama tos Tikrosios Savęs..., pradžiai net nesuvokdama to būtent taip. Iš tiesų, ieškojau gyvenimo atsakymų į daugelį man iki tol kilusių klausimų, o pasekoje ir pilnatvės, ramybės, vientisumo, vidinės laisvės, emocinio stabilumo... Visko ir nesuvardinsi. Pirmiausiai - emocinės sveikatos, nes streso ir nuolatinio (net nesuvokto) nerimo mano gyvenime buvo ITIN DAUG. Taigi, daug visko pakeliui įvykę, įvairiausių posūkių ir virsmų virtinė, bet apie šią kelionę gal kada parašysiu atskirai, nes dabar ne visai apie tai.  

Neperseniausiai, vieną dieną, supu migdau savo mažąją ir mane pasiveja labai stiprus pajautimas - jaučiu savo gelmę viduje, tokį neišmatuojamą “kažką” many ir tarsi vidinėm akim matau tokį kaip “rėmelį” aplink save. Ir man tada ateina suvokimas, kad gi aš tarsi du gyvenimus gyvenu. Kad yra ta Tikroji Aš, kuri išoriniam pasauliui gali pasirodyti kaip “balta varna” ir yra kita dalis - Tas Rėmelis, kuris yra “saugi manęs versija išorei”. Ir galvoju: "eina sau - koks dvylipumas!" Bet taip iki šiol buvo: viena buvau vieniems, kitiems kita. Prisiderinusi!:) Na, saugoti Save, kol nesi pilnai išsilaisvinęs, natūralu. Visi mes taip darom. Bet tą kartą suvokiau - kad taip va ir yra! Tarsi tik tada tai įsisamoninau, pamačiau ir supratau, kad taip NEBENORIU! Noriu galėti, t.y. leisti sau ir drįsti būti Tikrąja Savimi VISADA. Noriu vientisumo, noriu apjungt tas dvi rodės atskir(t)as Savo dalis. Ir tuomet pasivijo antroji suvokimo dalis, kad atėjo laikas atsiskleisti būtent per rašymą..., ką visada rodės žinojau, kad vieną dieną tai darysiu. Net draugės universitete žinojo, kad Jurga kažkada gi rašys knygą:) Tik vis jutau, kad ne laikas. Per daug dar buvau “apie kitus”, o ne "apie save", tad protu „užmąstydavau“ (overthinking) ką ir kaip turėčiau rašyti (ego vis iš manęs reikalavo, kad kitiems būtų nauda, kad būtų suprantama, kad atrodytų profesionaliai ir t.t.). O siauresniam (vis besikeičiančiam) draugių ir pažįstamų ratui vis rašiau! Iš savęs, tiesiog, be mąstymų, ir tai taip visada buvo gera!

Esu emocinė rašytoja. Galiu dalintis tik kai jaučiu, kai "neša tam tikra emocija". Jei neturiu ūpo - nieko nesigautų, negalėtum po to skaityti :) Ir įdomu tai, kad ne vieną ir ne penkis kartus gavau ženklus, jog turėčiau rašyti... Ne vienas skaitantis mano tekstus (laiškų forma) pasakydavo - „Tu turi rašyti“ arba kartais konkrečiau - „tu turi rašyti blog’ą“. Kažkada jau buvau besėdanti to daryti, net pasirašiau aka „strukūrą“. Taip taip. Tai vat. Nuo tos "struktūros dienos" nešiojau šį „kūdikį“ dar 9 metus, kad jis gimtų DABAR. Pačiu tinkamiausiu, matyt, metu ir man, ir aplinkai. Nes PAGALIAU noriu rašyti ne dėl kitų (t.y. ne dėl to, kad kažkam tai reikėtų išgirst), O DĖL SAVĘS. Ne tai, kad Jums kažką noriu būtinai pasakyti, o tai, kad AŠ NORIU IŠ SAVĘS TAI IŠTRANSLIUOTI. Nes negaliu be to. Nebegaliu be išraiškos. O jei tai, kas man iš vidaus veržiasi, pasekmėje, bus kažkam nauda - tada turbūt ir bus ta sinergija ir energetiškai teisingas variantas - iš širdies, o ne iš siekio, t.y. proto. Tai vat - o kai rašysiu tarsi sau, tarsi artimiausiai draugei/ui, sesei/broliui, nes niu trūks plyš veržiasi iš manęs ir noriu pasidalint, va čia jau, pati juntu, bus TIKRA ir atkeliavau iki šito taško. Dėl to tik dabar ir gali mano rašymo (išraiškos) poreikis virst kūnu, nes Tikroji Jurga ir yra Ta, kuri išreiškia emociją žodžiais - raštu ar kalba. Vien tik jaust jausmais irgi galiu, bet man būtina sudėti emocijas ir jausmus į žodžius, būtina pasidalint. Ir DAUG METŲ šią vietą buvau uždarius... Daug metų nesupratau, ką ir kaip, tik jutau kad gerklėje blokas. Lyg reikštis ir sugebėjau, ir galėjau..., BET nedrįsau išreikšti to, kas man iš tiesų buvo svarbu, to, kuom tikiu ir kaip gyvenu, kokios mano vertybės, pasaulėvoka.. Kai manifestuoja (apsireiškia) ne ta patogi, prisiderinusi, kaukėta ir apsisaugojus, o pogrindinė, nuogoji, tikroji - ta “balta varna” arba Tikroji Jurga: stipriai jautri, įkvepiančiai emocionali, neaprėpiamai gili, nebegalinti gyventi pagal įprastas visuomenės normas, dvasinė keliautoja nuolat ieškanti Tiesos ir atsakymų į pačius keisčiausius ir sudėtingiausius gyvenimo klausimus: kas mes? Kodėl mes čia gyvename, kodėl mirštame? Kas yra Žemė? Kas yra Visata? Kas yra mūsų tikri namai, kur jie? Kas yra daugiau už mus? Kodėl žmonės yra nelaimingi ir žiaurūs? Kodėl taip baugu būti „kitokiu“, kitaip mąstančiu, tikinčiu? Kodėl tiek daug nepriėmimo ir nemeilės? Ir t.t.t.t.t. ir daugelis kitų. Kaip ta gelmė mano viduje - neaprėpiamas kiekis dalykų! O juk mes esame tokia nuostabi būtybė, gyvenimas yra tokia dovana, o Žemė tokio nuostabaus gražumo!!! 

Tai vat. Iš pogrindžio į dienos šviesą! Šis drįsimas atverti šitą “langelį” į Pasaulį, žmones, kurių nepažįstu (ar pažįstu nuo seniai, bet nesu jiems atsivėrus), kurie gali kartais išoriškai būt labai atšiaurūs ir nesuprast, - ir yra mano didžiosios kelionės finišo tiesioji (suprask, ne finišas, o tik tiesioji:) - kur sekančių mėginimų ir bandymų keliu tęsis mano virsmas toliau. Bet dabar, tai padarydama, išlaisvinu Save dar vienu skuoksniu - palaidoju “bijančią apsinuoginti ir atvirai parodyti Tikrąją Save Jurgą”, o manifestuoja “emocinė komunikatorė apie tai, kuo ji gyvena ir kas jai Tikra ir Svarbu, apie tai, kas jos Tiesa”. Gelmė/esatis + personalija = vientisumas! 

Daug metų laukiau šito išraiškos išlaisvinimo momento, bet ir niekad net nesapnavau, kaip jis atrodys: kame tas blokas, ką ir kaip turėčiau išlaisvint. Na va ir paaiškėjo. Viskas savu laiku, pačiu geriausiu laiku. Nes viskas ne tiesiog mums atsitinka, o vyksta dėl mūsų. Ir kas įdomiausia, kad nebebaisu! Kai tiek metų buvo siaubingai baugu ir nesaugu atvert savo tikrumą, dieviškumą, pažeidžiamumą, jautrumą, kitoniškumą (pradžiai artimesniam ratui, ilgainiui viešai) - tai dabar kaip niekada anksčiau jaučiuosi rami ir tiesiog esanti tame, kame esu. Esanti Savimi. Nėra nieko geresnio gyvenime kaip laisvė būti Savim.. be bajerio. Toks lengvumas užlieja ir dėkingumas. Ir ačiū Jums, kas pirmieji skaitote mano pasidalinimus. Jų bus daugiau, įvairiom temom, bet pagaliau atėjo impulsas ir aiškumas - nuo ko pradėti, apie ką visa tai. O gi pirmiausiai apie mane, o tada ir apie viską, nes many (kaip ir Tavy) tas VISKAS telpa! Ir, matyt, jau reikėjo imt dalintis, nes pradėjo veržtis per kraštus :) Galas pogrindžiui :))) Aleliuja! Tegul meilė liejasi laisvai! Tegul būna Šviesu ir gera tiek viduje, tiek aplink ♥️ Nes atėjo tam laikas.. 

Beje, man patinka klausimų - atsakymų formatas. Tai dažnai pati sau užduosiu klausimą ir į jį atsakysiu:) Gali ir Tu užduoti klausimą, jei tik nori!

Na ir pabaigai…

Kodėl blogas, o ne pvz. pasidalinimai FB erdvėje? 
Niekaip nelipo ir nėjo man energija atsiskleist FB’e.. Daug priežasčių. Pirmiausiai, nebuvau pasirengus, nedrįsau. Bet ne tik, antra, kad va jau drįstu, tai darau pagaliau, bet FB tarsi “pušinčiau” visiems save ir savo turinį. Ne "feng-šui" man kažkaip. Čia, mano asmeniniame “lange” aš niekam nieko nebruku - čia mano kanalas sau į išorę, kuriame galiu transliuoti ką tik jaučiu, kad noriu. O reikiamas skaitytojas pats suras kelią į čia. Kam mano mintys bus reikalingos - tas suras. Ir tai bus to žmogaus pasirinkimas atrasti, o ne mano pastanga įsiūlyti. Man taip jaučiasi visaip kaip teisingai. Nes tuomet ir aš turinio nejučia nepriderinsiu prie FB draugų rato, taip išliksiu sąžininga prieš Save. Taip juntu išraiškos laisvę. 

Kas yra „kitaip“?
Daugelis, kas mane pažįsta nuo seniau, t.y. nuo vidurinės mokyklos ir tolyn, gali ir nesutikti, kad aš negyvenau savo gyvenimo, kad nedrįsdavau iš(si)reikšti ar turėti savo nuomonę. Būtent PROTO nuomonę, savo EGO poreikius ir norus, įsitikinimus: kaip aš turėčiau gyventi, kokia būti, kaip elgtis, kaip reikštis, - aš buvau labai gerai išmokus atstovauti. Žinoma, galvodama, kad tai „Aš“... ir kad tai „mano“. Na čia vat pirmu etapu didysis (norisi sakyti DARBAS), bet sakysiu IŠŠŪKIS ir buvo - po visais tais proto (ego) bruzgynais ir tais įsišaknijusių sąlygotumų sluoksniais atrast Tikrąją Save: savo Tikruosius jausmus ir poreikius. Pradžiai gi net nenutuoki, kad yra kažkas daugiau nei tik tai, kaip save suvoki protu (ego) ir kaip (autopilotu) gyveni. Tai man asmeniškai čia ir buvo sunkiausia - patikėti, pastebėti, atrasti…ir tikrai užtrukau tiesiog klaidžiodama labirintuose, mano galva, sukdamasi uždarame rate dažnai. Antras etapas iššūkio man jau buvo atradus „kitokią“ Save - leist sau būti Savim su savim…namuose, t.y. saugioje aplinkoje (nes ego yra „stipri mašina“). Trečias, leist sau būti savimi viešumoje, prie svetimų žmonių, kaip aš vadinu jau „išorėje“ - ten kur esi pats pažeidžiamiausias. Juk dėl to tiek tų sluoksnių ir „užsiklojame“ iš pat pradžių (t.y. tik gimę ar tuoj po gimimo) ir imame save vynioti į juos nuolat gyvenimo eigoje - nes kiekvienoje aplinkoje savi reikalavimai, koks turėtum būti. O kai reik išgyventi, tame pažeidžiamiausiame nesavarankiškumo etape visiškai nesąmoningai prisiimi viską, ką Tau užkrauna aplinka. Ir tas Tikrasis Aš ir lieka po visais tais sluoksniais - susigūžęs ir mūsų pačių pamirštas pačioje šerdyje. BET…visada yra BET. Grožis tame, kad kas tikra - išlieka ir niekur nedingsta… ir paklaidžioję galime nubusti faktui, jog esame dvasinės būtybės, vėlei prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nes patys jį kuriame kasdien, išsivynioti iš sluoksnių (išgyti) ir sugrįžti Namo, į Tikrąjį Save, t.y. atstatyti ryšį su savo siela (arba Esatimi, Aš Esu Esybe), o tuo pačiu ir Viskuo, Kas Yra (arba Šaltiniu, Kūrėju, Dievu, Absoliutu, Aukščiausiuoju (protu), kaip tik norisi šią energiją vadinti).

Suma sumarum:
Tikrosios Manęs Manifestas - tai savisaugos ir baimių neapribota išraiška to, kas aš ir kas man yra Tiesa.
Aš Esu - man tai dieviškumo apraiška apribojimų pasaulyje.

Tegul tai vyksta. Ir taip yra.

Piešė: Kajus Tamkvaitis