Moters dienoraštis: 2024 vasario 22
Jaučiu, kaip nuo praeitos vasaros, o gal ir seniau jau, po teisybei (grubiai kažkur metus), buvau kažkokioje 'hibernating' būsenoje - kai ir esu, ir nesu, ir noriu, ir nenoriu, ir judu, ir nejudu, tarsi laukiu ir nežinau ko, kai, rodos, tereikia išbūti, išlaukti KAŽKOKIO aiškumo savy, impulso, kai kūnas ir rankos ims ir pačios nuneš ten, kur reikia. Kai nebenori ir nebegali VEIKITI IŠ PROTO, o iš širdies impulso nėra.
Kad esu tarsi kažkokioje tarpinėje būsenoje rašiau ir savo paskutiniame didesniame pasidalinime praeitų metų liepos mėnesį. O vakar taip susiklostė, kad 'praskrolinau' savo sieną ir perskaičiau ne vieną savo tekstą... ir vietomis buvau nustebus "čia tikrai aš parašiau?", "aš tikrai gebu rašyti", "kodėl aš to nebedarau?".
Dienoraščio rašymas ir šiaip rašymas (dažniausiai pasakojamuoju stiliumi) - visada buvo mano didelė aistra dar nuo vaikystės, kur tiesiog kaip oro reik - sėdi ir rašai. Eilė sąsiuvinių prirašyta. Ilgainiui dienoraščiaudavau jau viešai - čia veidaknygėje. Ilgainiui savo ir dar atskirai šeimos blogą pradėjau, bet juos kai tik užkūriau, galima sakyti, ir ta "sąstingio-išlaukimo" fazė pasivijo - ir ten, ir ten. Sustojo mano pasidalinimai kone visuose viešuose kanaluose. Liko vėl tik asmeniniame dienoraščio sąsiuvinyje prie savo darbastalio ar padrikuose lapeliuose, piešiniuose. Nebemačiau prasmės dalintis viešai. Man absoliučiai nebesinorėjo dėmesio iš išorės, o rašymas viešai tarsi suponuoja, kad nori-nenori yra skaitytojas ir lyg prašaisi reakcijos, kuri man praeityje suveikdavo kaip tarsi mano pačios savošiktas prašymasis savo vertę pa(si)tvirtinti iš išorės. Vietoje to, labai panirau į vidų, brandindama savo vidinį vertingumą, meilę sau tiesiog už tai, kad esu. Žodžiu, susisukau savo kokone ir laukiau. Ir tuo labai džiaugiuosi, kad pasitikėjau ir leidau tam vykti organiškai, natūraliai, kiek tesugebėjau - atsiduodama. To reikėjo. Tai buvo lyg mano asmeninė "40 dienų dykumoje" fazė, kurios eigoje daug vidinio darbo ir patyrimų įvyko.
Ir vakar kažkas viduje sujudėjo ir tarsi persijungė! Toks stiprus jausmas viduje pakilo, kad ESU pasiruošusi vėl judėti į priekį laisvume ir lengvume -> IŠSIREIKŠTI kaip norisi momente, KURTI, DALINTIS IR BŪTI MATOMAI. Taip, kaip bebūtų paradoksalu.. kai kas gal ir nustebsite, bet "būti matomai" - tai vienas didžiausių mano šio gyvenimo pradirbimų. Kažkada buvau labai matoma, tada va tarsi pasislėpiau iš viešos arenos, panirau į save, taip vyko gilios vidinės transformacijos, iki va atėjo laikas vėl pasirodyti pasauliui jau kitomis savo spalvomis ir visai kitaip 🦋
Ir tai, žiūrint iš perspektyvos jau, galiausiai į finišo tiesiąją išvedė ne vienas, o keli sinchronizuoti įvykiai. Viskas visada vyksta savu dievišku laiku ir būdu. Aptarsiu vieną paskiausių ir dabar esminių.
Nuo lapkričio mane laisvame judėjime į priekį sustabdė mano sena (kelėnio) menisko trauma. Vasario 13 dieną pagaliau įvyko ilgai laukta operacija. Dabar esu mažai kilnojamas turtas namie ant ‘sopkės’. Eina antra savaitė nejudrume, skausme, diskomforte, negalėjime Domui padėti buityje ir dar laukia minimum 3 tokios (gal jau kiek lengvesnės🤞🏻), po to lėtas mėginimas "įjungti" kelėnį, grįžt prie vaikščiojimo, reabilitacija. Tai suma sumarum 3 mėnesių gyjimo ir atsistatymo procesas nuo operacijos. O jei nuo lapkričio skaičiuojant - visi 5 mėnesiai. O didžiausias anekdotas tame, kad net 7 metus iki viso šito proceso vaikščiojau (pasirodo!) su gerokai suplyšusiu mensiku. Nuo tada kai Jorio laukiausi. Daktaras sakė "na stebinate, Jūs labai kantri, senai jau reikėjo operuoti". Kad aš būčiau žinojusi.. 🤭. Na jaučiau, kad kažkas su tuo kelėniu nėra gerai, bet gyventi trukdė nedaug tai ir gyvenau. Aš iš tiesų labai kantri ir mano skausmo barjeras gana platus. Tai sielai ne taip paprasta mane apriboti per fiziką. Jai prireikė daugiau pasistengt.
TAIGI VA ir pasistengė, ir atėjo laikas... atsisėsti, patirti DIDESNĮ apsiribojimą, idant suprasčiau, kad šitas ‘savęs pasodinimas ant sopkės’ yra lygus tam mano pačios sukurtam vidiniam barjerui, neleidžiančiam sau LAISVAI JUDĖTI Į PRIEKĮ (kūryboje) jau daugelį metų (dėl to ir tas kėlėnis, kaip metafizinė šito mentalinio bloko vieta, "suėjo"). Šiame barjere save laikiau kone visą gyvenimą. Kai kurie gal vėl klausiamai skaitysit, kas mane iš seniau pažįstate. Taip, aš visada kažką kažkiek kūriau, buvau matoma, judėjau ir kažkada regis stipriai į priekį, bet tikrai NE-LAISVAI. Visada viduje buvo labai daug abejonės, nesaugumo, baimės, nepasitikėjimo, įtampos ir žemos savivertės. Va tiek reikėjo nukeliauti, kad susivokčiau, kad pati sau sukūriau NE-LAISVĘ (ir dabar tiesiog gaunu patirti šitai koncentruotai jau ir per fiziką), kad pamatyčiau ir suprasčiau, jog tai man NEBETARNAUJA ir iš šios "nelaisvės ir nesaugumo" ego dalies IŠSILAISVINČIAU.
Ir va ir vakar, ir šiandien man rankos pačios ima ir rašo, su džiaugsmo ir dėkingumo ašaromis akyse ir šypsena veide. Tiesiog gyvenu. AŠ ESU. Visada buvau, esu ir būsiu. Tiesiog dalį voratinklių, kuriuose pati save įpainiojau, nuėmiau nuo savęs. Nors ir pasisodinau save ant sopkytės (laikinai😉), vistiek galiu LAISVAI JUDĖTI IR KURTI jau dabar. Galiu dalintis ir būti matoma ne iš asmenybės poreikio pasitikrinti vertę, o iš prigimtinio sielos poreikio Šviesti. Ribos gyvena tik prote. Nesvarbu koks oras už lango, ar kame kūnas - aukštesnioji sąmonė visada gyva, ji tiesiog yra ir mėgaujasi viskuo, nes viskas jai yra patyrimas. Viskas augina. Tai vat - paaugau. Aleliuja 😇
Ir kad dar simboliškiau būtų, viskas įvyko pereinant iš vasario 21 į 22 dieną.. Nes 22 - mane šiame gyvenime stipriai lydinti skaičius, kuris apie balansą ir harmoniją, apie "kaip danguje taip ir žemėje" dėsnį, visumoje apie sakralius Visatos įstatymus, karmos dėsnį ir kitus grožius.
Ir regis dar vakar ryte sėdėjau ant sopkės "Cepeliniškėse" (čia apie orą ir bendrą atmosferą, su drauge Edita vakar ‘užbrandinom’) su sunkio ir nevilties ašaromis akyse, visa tokia tikrai emocinėje duobėje, o jau tos pačios dienos vakare toje darganotoje tamsoje sėdėdama lauke ant kėdutės ir kvėpuodama, dėkodama už gryną orą ir vėją ant savo žandų - apturėjau jau aprašytą mažą nušvitimą🌟. Tai šiandien jaučiuosi lyg nubudus iš gilaus žiemos miego!
O gyvenimas už sunkų (vidinį) darbą iš karto apdovanoja - atnešė saulę ir pavasarį tiek širdyje, tiek už lango! 🌱🐦⬛
On top, su Domu visus tris vaikus paleidę į žygį (precedentas!) su Žygiai vaikams vedliais patys labai jaukiai ir smagiai mieste pasivaišinome kava su smetonišku Napoleono tortu. Netgi "pasivaikščiojau" tuos keliasdešimt metrų nuo mašinos ir atgal su ramentais, nes sausa, ne ledas, saulė žandus glosto! ☀️ Ir dar šiandien manęs sustingusios laukia kineziterapinis masažas su seniai matyta Rasa, kuri man ir reabilitaciją padės prakeliauti 🫠😍
Maži gyvenimo malonumai 🥰
Su giliu dėkingumu ir džiaugsmu,
J. AŠ
🚀
Komentarai
Rašyti komentarą